Iš tikrųjų yra priešingai. Tokių situacijų, kai operacija – vienintelė gydymo galimybė, labai mažai. Dažniausiai būna daug būdų, kaip gydyti nugaros skausmus, disko išvaržas, stuburo stenozę arba nestabilumą be operacijos. Šis individualiai pritaikytas gydymas gali būti: modifikuota kasdieninė veikla, fizioterapija, vaistų vartojimas, injekcijos (blokados), įtvarai ir t. t. Pacientui ir chirurgui būtina išspręsti esamą sveikatos problemą kaip galima mažiau įsikišant. Operacija daugeliu atvejų būna kraštutinė priemonė. Tačiau svarbu pacientus informuoti, kad kai kurios lengvai sprendžiamos nugaros problemos gali virsti chirurginiu būdu gydomomis stuburo ligomis ateityje. Atliekant operaciją ar jos neatliekant visada yra būdų, kaip padėti jums sugrįžti prie kasdienės veiklos ir pamiršti nugaros skausmus.
Dažniausiai iš tiesų yra atvirkščiai. Nors stuburas ir sudaro didelę kūno dalį, tai nereiškia, kad kiekviena stuburo operacija turi būti didelė operacija. Dėka šiuolaikinės modernios diagnostikos ir chirurginės įrangos,šiuo metu didesnę dalį chirurginių intervencijų į stuburą galima atlikti, taikant minimaliai invazinius metodus.
Taigi operacija kruopščiai planuojama taip, kad būtų pasiektas chirurginis tikslas kaip galima mažiau įsikišant. Vaizdinė diagnostika operacijos metu, nedidelis pjūvis, operacinio mikroskopo naudojimas, mikrochirurginiai metodai ir mikroinstrumentai padeda sumažinti įsikišimo apimtį. Todėl šios operacijos menkai pažeidžia audinius, prireikia mažiau laiko pasveikti, yra ne tokios skausmingos ir patiriama mažesnė infekcijos rizika nei atliekant didelės apimties operacijas.
Jei jus kamuoja disko išvarža, stubure užspaustas nervas, stuburo sinovialinė cista, stuburo stenozė, degeneracinės diskų ligos, slankstelio kūno kompresiniai lūžiai, stuburo nestabilumas ar kitas chirurginiu būdu gydomas stuburo susirgimas, jums, labai tikėtina, prireiks atlikti minimaliai invazinę stuburo operaciją.
Dažniausiai tai nėra tiesa. Jei operacija atliekama taikant minimaliai invazinius metodus, skausmai po operacijos nedideli ir jiems numalšinti paprastai reikia santykinai trumpai vartoti nereceptinius vaistus nuo skausmo ir pabūti ligoninėje / klinikoje tik vieną naktį.
Paprastai stipresni skausmai būna pirmąsias tris dienas po operacijos, vėliau jie palengva mažėja.
Tačiau operacijos, kai įsikišama standartiškai arba didele apimtimi, gali sukelti didesnių ilgalaikių ir stiprių skausmų, prireikia ilgiau pabūti ligoninėje ir atsiranda judėjimo apribojimų.
Sveikimo laikas priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui: nuo jūsų amžiaus, operacijos rūšies ir bendros sveikatos būklės bei fizinio pasirengimo. Tačiau dėsnis visada tas pats: didesnis įsikišimas lemia ilgesnį gijimą / daugiau skausmų ir atvirkščiai. Todėl gijimas po mikrodiskektomijos arba minimaliai invazinės stuburo stenozės operacijos gali trukti tiktai kelias savaites namų režimu, tačiau sveikimas po stuburo slankstelių fiksacijos operacijos gali trukti nuo trijų iki šešių mėnesių.
Iš tikrųjų yra kaip tik atvirkščiai: stuburo operacijos paprastai atliekamos, jei dėl stuburo būklės / susirgimo neatliekant operacijos egzistuoja rizika prarasti gebėjimą normaliai judėti. Kai pacientas ir neurochirurgas svarsto apie stuburo operaciją, tai paprastai reiškia, kad su operacija susijusios rizika yra gerokai mažesnėsnei neatliekant operacijos (kalbant apie ilgalaikes pasekmes sveikatai).
Nepaisant to, kad kiekviena stuburo operacija gali turėti komplikacijų (įskaitant nugaros smegenų pažeidimą), prieš operaciją ir operacijos metu imamasi visų galimų atsargumo priemonių, siekiant išvengti tokių komplikacijų, o apskritai stuburo operacijos laikomos labai saugiomis.
Be to, didesnė procentinė stuburo operacijų dalis atliekama stuburo juosmeninės dalies apačioje, kur nugaros smegenys jau baigiasi (suaugusio žmogaus nugaros smegenys baigiasi ties pirmu ar antru juosmens slanksteliu), todėl nugaros smegenų pažeidimo rizika maža arba jos visiškai nėra. Šios operacijos metu teoriškai gali būti pažeisti tik pavieniai nervai, kurie gerokai sumažina bet kokio sunkaus neįgalumo riziką.
Kitų komplikacijų, potencialiai galinčių pasireikšti negalėjimu vaikščioti po operacijos, labai mažai.
Minimaliai invazinių metodų taikymas stuburo chirurgijoje dar labiau sumažina trumpalaikio ir ilgalaikio neįgalumo riziką po operacijos.
Trumpas atsakymas toks: tapti paralyžiuotam dėl stuburo susirgimo – nepaprastai retas reiškinys. Didesnė dalis stuburo susirgimų yra taip vadinamos degeneracinės ligos, kurios metams bėgant iš lėto progresuoja ir beveik niekada nesukelia staigaus paralyžiaus (apie išimtis žiūrėkite toliau).
Jei neatliks operacijos netrukus – lauks vežimėlis. Tai gana dažnai pasitaikantis mitas, atsirandantis todėl, kad pacientas neteisingai interpretuoja realią situaciją, arba tai yra agresyvaus chirurgo pranešimas susirūpinusiam pacientui.
Vienas iš šių laikų medicinos pradininkų Seras Viljamas Osleras pasakė: „Klausykitės savo paciento: jis jums sako diagnozę“. Būkite atsargūs, jei chirurgas labai užsiėmęs, jo nedomina pokalbis su savo pacientu ir jam atrodo, kad yra tik viena greita ir nepagrįsta gydymo galimybė – neatidėliotina arba skubi operacija. Stuburo vaizdinių tyrimų analizė yra paskutinė sprendimo atlikti operaciją priėmimo dalis.
Atminkite: Jūs visada turite teisę išgirsti antrą nuomonę apie savo sveikatos būklę ir pasirinkti netaikyti gydymo būdo, dėl kurio jaučiatės nesaugiai.
Išimtys: Yra tik kelios stuburo ligos, kurios gali išprovokuoti staigų paralyžių, ir jas gydant gali prireikti skubaus chirurginio įsikišimo, siekiant užkirsti kelią sunkaus neįgalumo rizikai (įskaitant paralyžių). Šios skubios būklės: stuburo lūžiai (dėl traumos) užspaudžiant nugaros smegenis / arklio uodegą (Cauda Equina), metastazinis nugaros smegenų spaudimas, stuburo auglys, pakraujavimas stuburo kanale (spontaninis epidurinis pakraujavimas), stuburo infekcija (spinalinis epidurinis abscesas) arba didelė disko išvarža juosmens dalyje su arklio uodegos (Cauda Equina) sindromu. Prašome įsidėmėti: nei viena iš šių ligų nėra degeneracinė stuburo liga (išskyrus Cauda Equina sindromą)!
Nepriklausomai nuo paciento amžiaus sprendimas dėl gydymo turi būti pagrįstas kruopščiu chirurginiu būdu sprendžiamos problemos ir galimų gretutinių ligų įvertinimu.
Procesai, kurie sukelia stuburo degeneraciją (natūralų senėjimą), ir sukelia tokias problemas kaip stuburo stenozė, atsiranda sulaukus tam tikro amžiaus. Vidutinio amžiaus ir jauniems pacientams jų pasitaiko retai. Tačiau yra chirurginiu būdu gydomos stuburo ligos, kuriomis dažniau susergama jaunystėje, pavyzdžiui, disko išvarža / protrūzija, kai spaudžiamas nervas.
Todėl stuburo operacijoms nėra tinkamo ar netinkamo amžiaus, kiekvienam amžiui būdingos savitos stuburo problemos.
Ne visi tokio paties amžiaus pacientai turi vienodą operacijos riziką, todėl amžius pats savaime yra nepakankamas paciento sveikatos rodiklis. Daugeliu gretutinių ligų, didinančių operacijos riziką, pavyzdžiui, diabetu, nutukimu, širdies ir plaučių ligomis, ateroskleroze, serga ne tik vyresnio amžiaus, bet dažnai ir jaunesni žmonės.
Reikėtų pacientą gydyti visapusiškai, o ne tik atskiras ligas – tai būtų teisingas būdas siekti geresnių gydymo rezultatų ir iš vengti galimų komplikacijų.